Mergina skubėdama šukuojas savo ilgus tamsius plaukus, jai liko tik dešimt minučių ir ji bus jo glėbyje, pagaliau po tiek laiko. Tiesa nors ir laiko buvo praėję tikrai daug visi trys mėnesiai, tačiau mergina jį pamilo tik dar stipriau. Ji užsimovė trumpus šortukus ir užsivilko ploną šilkinį megztuką, užsidėjo patogias basutes ir nuėjo link veidrodžio. „Noriu, kad šiandien į mano akis atkreiptų dėmesį, reikia pasistengti.“ Ir ji pasistengė, užsitepė gal penkis sluoksnius tušo, tačiau rezultatas buvo nepriekaištingas. Ji per dvi minutes pasiekė jų susitartą vietą ir rado jau ji sėdintį ant akmeninių blokų. Vos pamatęs ateinančią merginą jis pašoko iš džiaugsmo ir sulaukęs jos apkabino ir nebepaleido. Taip gal kokias devynias minutes Vėliau jie karštai pasibučiavo atsilygindami vienas kitam už tas devyniasdešimt dienų praleistų atskirai. Ji žinojo, kad turi mažai laiko. Vis dėlto juk naktis, jei reik grįžt namo, kol tėvai nieko neįtarė. - Mielasis, man neužilgo reiks eiti namo. - Š,- pasakė prisidėjęs sau pirštą prie lūpų. Ji pradėjo nerimauti, tačiau ne dėl tėvų. Ji kažką jautė kito, vaikinas, matyt taip pat, nes ją apsikabino iš visų jėgų ir nepaleido. - Mielasis, ar tu dėl manęs gali viską? Jei taip prižadėk, kad seksi man iš paskos, kad ir kur aš eičiau. - Prižadu. O tu mane myli?… Niekada nepaliksi? Mergina pabučiavo vaikina labai karštai, ištarė „Niekada nepaliksiu, nes beprotiškai myliu.“ Ir nubėgo namo. Jis prižadėjęs, kad visuomet ją seks, kad ir kur ji benueitų, pasileido bėgt jos link.
Tačiau mergina buvo per daug laiminga ir šypsodamasi bėgo per gatvę, nepastebėjo mašinos ir jį paliko… Amžiams… Su šypsena lūpose ir laime akyse, ryškiose į kurias vaikinas tik ir tesugebėjo žiūrėti, dabar jau tuščiuose akyse ir meile širdyje, kuri jau niekada nebeplaks vien tik dėl jo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą