Kažkodėl galvoje sukosi kažkieno pasakyti žodžiai : “Žmonės verkia, bučiuojasi ir svajoja užsimerkę, nes gražiausi dalykai yra nematomi”. Ir prisiminė jo bučinius. Ji atsisėdo ant suoliuko ir pradėjo apžiūrinėti praeivius, kol jos akys užkliuvo už neaukšto vaikinuko. Jis jau senei turėjo nemažą vieta mergaitės širdutėje. Ar bent jau toje vietoje, kur turėjo būti širdis.
Ji nusišypsojo tikrąją savo šypsena, taip, kaip jau senei nesišypsojo. Mergytė jau norėjo prieiti prie jo, pasisveikinti, paklausti kaip jam sekasi, pasakyti, kaip pasiilgo, tačiau pamatė tamsiaplaukę merginą bėgančią link jo. Toji apsijuosė rankomis jo kaklą ir jis ją pabučiavo. Jis ją bučiavo užsimerkęs.
Mergina taip ir liko pusiaukelėje, dar labiau mėgdama lietų, nes kai lyja, niekas nemato jos ašarų.
Bet dabar jie draugai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą