Eilinį vakarą Ji viena. Ir eilinį kartą stebi žvaigždes pro antro aukšto langą iškišusi kojas laukan. Ruduo, bet Jai nešalta. Šaltas tik Jos vidus. Ji nebemyli nieko. Net pamiršo mylėti save. Pamiršo, kad žmonės gali būti geri. Pamiršo, kad jie gali suprasti, išklausyti, pasėdėti tyloje kartu.
Ji nusišypso pagauta akimirkos trapumo. Savo gražiais pirštais susiranda rankinėje numestą cigarečių pakelį. Iš jo išsitraukia vieną cigaretę ir sukioja ją, apžiūrinėdama savo raudonus nagus. Ji pasidarė mergina be priekaištu. Ta kuri nuolat šypsosi, visą laiką elgiasi nepriekaištingai. Kuri nieko nenuvilia ir priverčia šypsotis liūdinčius.
Ji prisidega cigaretę. Jai patinka tokia aplinka, kurioje ji gyvena, nes joje miršta visos svajonės. Lėtai įtraukia dūmus, mėgaudamasi tuo. Stebi, kaip išpūsti jie išnyksta kažkur nakties tamsoje. Be jokių minčių ir jausmų pakelia akis į dangų. Naktis giedra, tad matosi kiekviena žvaigždutė. Ir jos primena merginai, kad ankščiau kai ji žiūrėdavo į dangų jausdavo kažkokį šiltą jausmą. Tada ji dar tikėjo žmonėmis nors jie ir buvo begalę kartų ją įskaudinę. Tačiau tada Ji buvo nelaiminga, o dabar ji jaučiasi laiminga kaip niekad.
Ir jai tas jausmas patinka, Ji jo nebeatiduos. Ji bus viską daranti nepriekaištingai, gal būt kažkiek netikra, bet ji bus laiminga. Stengsis būti laiminga, nors ir dėl visų dabar esančių problemų yra kalta pati.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą